Aminorūgštys yra baltymų sudedamoji dalis. Azoto turinčius struktūrinius vienetus sudaro peptidai ir baltymai. Yra 24 žinomos aminorūgštys, kurios sudaro tūkstančius skirtingų baltymų kombinacijų. 20 aminorūgščių koduojamos mūsų DNR ir dalyvauja baltymų sintezėje, iš kurių aštuonios yra laikomos nepakeičiamomis ir turi būti gautos su maistu – leucinas, izoleucinas, valinas, metioninas, treoninas, lizinas, fenilalaninas ir triptofanas. Visų jų žmogaus organizmas nepasigamina ir turi gauti su maistu. Jei nors vienos iš jų nėra arba trūksta, susilpnėja baltymų sintezė.
Aminorūgščių vartojimas pagerina raumenų augimą, skatina geresnį smegenų darbą, padeda greičiau gyti žaizdoms, gerina plaukų bei nagų būklę.
Mokslininkai nustatė, jog užgeriant aminorūgštis 7 procentų gliukozės tirpalu iškart po treniruotės, anabolizmo lygis gali pakilti 400% sekančioms 2 valandoms.
- Alaninas (Ala) – neesminė aminorūgštis, naudojama proteino sintezėje ir gliukozės regeneravimui kepenyse , gliukozės-alanino cikle.
Populiari bei veiksminga aminorūgštis ištvermės didinimui. Gamtoje yra paplitę du izomerai: α-alaninas (randamas laisvas kraujo plazmoje ir baltymų sudėtyje) ir β-alaninas (randamas smegenų audinyje ir raumenyse). - Argininas (Arg) – tai viena iš dalinai pakeičiamų amino rūgščių. Argininas reguliuoja azoto oksido (NO) lygįorganizme. Kuris atsakingas už kraujo apytaka organizme, imunitetą, komunikaciją tarp nervinių ląstelių, kepenų funkciją, kraujo krešėjimą ir net lytinį susijaudinimą. Azoto oksidas atpalaiduoja endotelį, kraujagyslių vidinį paviršių, leidžiantį joms atsipalaiduoti ir išsiplėsti.
- Asparaginas (Asn) – nėra esminė aminorūgštis, gaminama kepenyse iš kitų amino rūgščių. Asparaginas aktyviai dalyvauja vienas amino rūgštis verčiant kitomis bei transportuojant azotą. Asparaginas tiekia azotą kepenų ląstelėse vykstančioms transamininimo reakcijoms. Jis vaidina svarbų vaidmenį sintezuojant glikoproteinus, sudarančius kraujo plazmos, kremzlių ir odos baltymus. Asparaginas palaiko centrinės nervų sistemos pusiausvyrą, mažina nervingumą, ramina.
- Aspartatas (Asp) – dar vadinama asparto rūgštimi. Tai viena iš dviejų aminorūgščių, kurios normaliomis sąlygomis turi neigiamą elektros krūvį, todėl labai dažnai aspartatas randamas fermentų aktyviuosiuose centruose bei dalyvauja sudarant tretines baltymų struktūras.
- Cisteinas (Cys) – nedideliais kiekiais randama daugelyje baltymų.
- Glutamo rūgštis (Glu) – beveik visuose gyvuosiuose organizmuose naudojama baltymų biosintezėje, užkoduota DNR per GAA arba GAG kodonus. Žmogaus organizmas ją gali pasigaminti pats, todėl nėra būtina jos gauti su maistu.
- Glutaminas (Gln) – dalyvauja baltymų sintezėje. Yra glutamo rūgšties amidas. Ji nėra priskiriama būtinosioms aminorūgštims. Žmogaus kraujyje glutaminas yra gausiausia aminorūgštis, jos koncentracija būna apie 500-900 µmol/l. Glutaminas svarbus daugelyje biocheminių reiškinių : baltymų sintezėje , rūgštingumo-šarmingumo palaikymas inkstuose , energijos gavyboje ląstelėse, panašiai kaip ir iš gliukozės,
azoto atomų donoras daugelyje anabolinių procesų, anglies atomų šaltinis papildant citrinos rūgšties ciklą, nenuodingas amoniako nešiklis kraujotakos sistemoje . Glutaminas reklamuojamas kaip papildas, skatinantis raumenų vystymąsi užsiimantiems atletizmu, sunkumų kilnojimu, ištvermės sporto šakomis. - Glicinas (Gly) – kitaip aminoetano rūgštis, tai viena iš dvidešimties dažniausiai baltymuose randamų aminorūgščių.
- Histidinas (His) – viena iš dvidešimties dažniausių aminorūgščių. Žmogaus organizmui histidinas yra nepakeičiama aminorūgštis.
- Izoleucinas (Ile) – Izoleucinas saugo raumenų baltymus nuo suirimo, kurį skatina dideli fiziniai krūviai. Dalyvauja sintetinant hemoglobiną, krešint kraujui, reguliuoja cukraus kiekį. Izoleucino reikia normalaus augimo užtikrinimui. Suaugusiems izoleucinas būtinas azoto apykaitai. Izoleucino yra baltyminiame maiste: mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose, sojose. Jo trūkumo požymiai panašūs į hipoglikemijos, kuriai būdinga silpnumas, galvos skausmas ir svaigimas. Jis sudaro 5,60 % visų esamų aminorūgščių.
- Leucinas (Leu) – veikia augimą ir azoto apykaitą. Mažina kraujospūdį, skatina kaulų, raumenų, odos vystymąsi ir gijimą. kepenyse leucinas yra naudojamas gliukozės sintezei, kuomet badaujama, sergama, patiriamas stresas. Leucinas reguliuoja baltymų sintezę iš riebalinio audinio, kartu su izoleucinu ir valinu dalyvauja aprūpinant raumenis energija. Leucinas reikalingas hemoglobino gamybai, skatina augimo hormono sintezę. Daug leucino yra baltyminiame maiste: pupelėse, mielėse, ruduosiuose ryžiuose, kukurūzuose, kiaušiniuose, pieno produktuose, žuvyje, mėsoje, jūros produktuose, sojose, grūduose. Suaugusiems leucino per parą reikia apie 31 mg vienam kilogramui kūno svorio (80 kg sveriančiam žmogui – apie 2,5 gramo). Sportuojant reikia iki 5 gramų leucino per parą. Leucino gali trūkti tik tuomet, kai visai nevalgoma baltymų. Leucino trūkumas gali sąlygoti biocheminius pokyčius, lydimus hipoglikemijos, kuriai būdinga silpnumas, nuovargis, galvos skausmas, svaigimas. Sudaro 8,70 % visų esamų aminorūgščių. Straipsnis : ” Leucinas – kas tai “.
- Lizinas (Lys) – natūraliuose baltymuose randama aminorūgštis. Lizinas – viena svarbiausių žmogui aminorūgščių, organizme jis negali būti gaminamas, turi būti gaunamas su maistu – tai nepakeičiamoji aminorūgštis. Lizinas reikalingas augimui ir medžiagų apykaitos procesams, kurių metu jis verčiamas karnitinu, gliutamatu. Taip pat dalyvauja baltymų, fermentų, hormonų, anitikūnių sintezėje. Kartu su vitaminu C ir geležimi, lizinas sudaro kolageną, kuris yra kaulų, odos ir kitų jungiamųjų audinių sudėtinė dalis. Jis būtinas kaulų augimui, nes padeda pasisavinti ir sukaupti kalcį. Kadangi lizinas yra daugelio baltymų sudėtinė dalis, jis labai reikšmingas raumenų struktūrai palaikyti, skatinti audinių gijimą po traumų ir operacijų. Lizino sukaupimui svarbūs vitaminai – riboflavinas (B2), piridoksinas (B6) ir niacinas (B3). Lizinas sąveikauja su Herpes virusais – slopina šių virusų dauginimąsi, todėl naudingas gydant Herpes virusų sukeltus bėrimus (lūpų pūslelinę). Lizinas kartu su argininu stimuliuoja augimo hormono išsiskyrimą iš priekinės hipofizės dalies. Yra duomenų, kad lizinas gali palengvinti migreninius galvos skausmus. Per dieną žmogui reikia apie 1-1,5 g lizino. Ypač daug jo yra žuvyje, ankštinėse daržovėse.
- Metioninas (Met) – veikia augimą ir vystymąsi, palaiko kūno svorį. Metioninas yra sieros šaltinis daugeliui organizme vykstančių metabolinių reakcijų. Žinomas lipotropinis metionino poveikis, taip pat antiaterogeninis, detoksikuojantis poveikis, saugo nuo radiacijos. Metioninas priklauso lipotropinėms medžiagoms (kaip ir cholinas, inozitolis bei betainas). Jo reikia normaliam augimui palaikyti. Metioninas yra viena iš dviejų aminorūgščių, kuri identifikuoja baltymo sintezės pradžios vietą RNR. RNR koduojama baltymo seka visada prasideda metionino kodonu (AUG), tačiau iš tiesų transliacijos iniciacijos metu šioje vietoje prijungiamas formil – metioninas. Vėliau arba visas metioninas, arba tik formilo grupė nuo baltymo neretai atskeliama. Metionino yra mėsoje, žuvyje, pieno produktuose. Trūkstant metionino, pažeidžiamos kepenys, silpnėja raumenys, sulėtėja vaikų augimas, pakinta oda, sumažėja plaukų pigmentacija, vargina silpnumas, apatija, atsiranda edemų, sutrinka folio rūgšties apykaita. Per daug vartojant metionino, ypač kai trūksta maiste folio rūgšties ir vitaminų B6 (piridoksino) bei B12 (ciankobalamino), gali padidėti metionino virtimas homocisteinu. Homocisteinas yra žalingas kraujagyslėms, nes skatina aterosklerozės formavimąsi. Todėl maisto papildų su metioninu reikėtų vengti sergant širdies ir kraujagyslių ligomis. Sudaro 2,30 % visų esamų aminorūgščių.
- Fenilalaninas (Phe) – sudėtinė dirbtinio saldiklio aspartamo dalis. Dažnai naudojamas kramtomosios gumos, gazuotų bei energetinių gėrimų gamyboje. Fenilaninas dalyvauja energijos gamyboje bei skatina hormono cholecistokinino, kuris slopina apetitą, išskyrimą. Fenilalaninas yra nepakeičiama aminorūgštis, kuri kepenyse verčiama tirozinu. Sudaro 4,50 % visų esamų aminorūgščių. Jis yra dviejų izomerų – D ir L. L-fenilalaninas yra neutrali aminorūgštis, randama baltymuose, koduojama DNR. Jos veidrodinis atspindys – D-fenilalaninas yra nebaltyminė aminorūgštis, kuri sintetinama dirbtinai. L-fenilalaninas gali būti verčiamas aminorūgštimi L-tirozinu, neuromediatoriais: L-dopa, noradrenalinu (norepinefrinu) ir adrenalinu (epinefrinu). L-tirozinas, susidaręs iš L-fenilalanino, naudojamas neuromediatorių noradrenalino, dopamino sintezei ir kitose organizmo reakcijose. Todėl L-fenilalaninas laikomas antidepresine medžiaga. Vartojant per didelius kiekius L-fenilalanino, dėl padidėjusios noradrenalino sintezės, gali padidėti arterinis kraujo spaudimas. Sintetinė forma D-fenilalaninas nėra naudojama tirozino sintezei, bet ji gali virsti feniletilaminu, kuris taip pat pasižymi antidepresinėmis savybėmis. Mažina skausmą. Vartojamas vietiškai ir geriamas, gali padidinti odos pigmentaciją baltuose odos plotuose, sergant vitiligo. Fenilalanino yra baltyminiame maiste – kiaušiniuose, piene, bananuose, mėsoje. L-fenilalanino yra jautienoje, kiaulienoje, vištienoje, žuvyje, piene, jogurte, sojų produktuose ir riešutuose. Fenilalaninas yra sudėtinė saldiklio aspartamo dalis. Fenilalanino trūkumas gali išsivystyti tik kuomet visiškai nevalgoma baltyminio maisto. Jam būdinga dirglumas, depresija, atminties sutrikimai. Stipriau fenilalanino trūkumo požymiai išryškėja, kai organizme trūksta fermento, verčiančio fenilalaniną tirozinu. Fenilketonurija – įgimta genetinė liga, kuomet trūksta fenilalaniną skaidančio fermento. Ši liga sukelia fizinius ir psichinius vystymosi sutrikimus.
- Prolinas (Pro) – viena iš dvidešimties dažniausių aminorūgščių.
- Serinas (Ser) – Serino organizmas pasigamina iš kitų aminorūgščių, todėl jo trūkumo būna retai. Fosforilinimo reakcijų metu iš serino susidaro fosfoserinas. Serinas dalyvauja cistino sintezėje iš homocisteino. Skatina imunoglobulinų ir antikūnų gamybą, raumeninio audinio sintezę. D-Serinas, sintezėje, vykstančios smegenyse iš L-Serino, stimuliuoja neuromediatorių veiklą, bei patį signalo perdavimo procesą. Grynas D-Serinas yra kristalinės struktūros, pelėsio kvapo milteliai. L-Serinas yra saldaus ir tuo pačiu umami skonio milteliai. Fosforilinimo reakcijų metu iš serino susidaro fosfoserinas, dalyvaujantis nervų sistemos veikloje, perduodant nervinius impulsus, formuojantis atminčiai. Dalyvauja riebalų rūgščių apykaitoje; Palaiko imuninės sistemos veiklą, skatina imunoglobulinų ir antikūnų gamybą; Skatina raumeninio audinio sintezę; Svarbus fermentų veiklai; Jis sudaro serino proteazes; Dalyvauja purinų ir pirimidinų apykaitoje, kreatino sintezėje; Įeina į ląstelių membranų sudėtį.
- Treoninas (Thr) – Treoninas dalyvauja sintezėje kitų aminorūgščių – glicino ir serino, kurios reikalingos formuoti kolageną, elastiną, dantų emalį, raumenis, šitaip treoninas jungiamųjų audinių elastingumą, skatina žaizdų gijimą. Jis dalyvauja neuromediatorių sintezėje smegenyse. Palaiko imuninės sistemos veiklą. Treoninas pagal organizmo poreikius kepenyse verčiamas gliukoze ir taip padeda palaikyti reikiamą cukraus kiekį kraujyje. Treoninas kaip ir cisteinas, lizinas, alaninas bei aspartatas stimuliuoja užkrūčio liauką ir palaiko imuninę sistemos veiklą. Padeda organizmui kovoti su virusinėmis infekcijomis. Kartu su aspartatu ir metioninu, treoninas skatina kepenų lipotropines funkcijas – apsaugo kepenis nuo riebalų pertekliaus susikaupimo ir cirozinių pakitimų atsiradimo. Treonino gauname valgydami mėsą, žuvį, pieno produktus, kiaušinius. Labai mažai jo yra pupelėse, grūduose, riešutuose. Treonino trūkumas gali pasireikšti emociniu nestabilumu, virškinimo sutrikimais ir kepenų suriebėjimu. Sudaro 5,20 % visų esamų aminorūgščių.
- Triptofanas (Trp) – Triptofanas dalyvauja serotonino sintezėje. Serotoninas slopina daugelį depresijos simptomų, mažina PMS ir menopauzės nuotaikų svyravimus, dirglumą, pagerina atsipalaidavimą miegant, sumažina, „dirgliųjų kojų“ sindromą. Triptofanas identifikuoja baltymo sintezės pradžios vietą RNR. Sudaro 1,50 % visų esamų aminorūgščių.
- Tirozinas (Tyr) – viena iš dvidešimties dažniausių aminorūgščių Žemėje.
- Valinas (Val) – Valinas gali regeneruoti hemoglobiną, įeina į fibrino ir kitų baltymų sudėtį. Jis kaip ir leucinas ir izoleucinas dalyvauja nervų sistemos veikloje (dalyvaudamas baltymų apykaitoje, perduoda jaudrinimą), palaiko emocinį stabilumą ir protinę veiklą. Valinas yra raumenų energijos šaltinis, ypač panaudojamas streso, didelio krūvio metu. Kartu su leucinu jis skatina anabolines reakcijas raumenyse – dalyvauja baltymų sintezeje ir palaiko raumenų masę. Kepenyse valinas dalyvauja gliukozės sintezėje, ypač kai jos reikia vykstant anaerobinėms (esant deguonies trūkumui) reakcijoms. Valino yra varškės sūryje, žuvyje, grybuose, žemės riešutuose, mėsoje, daržovėse. Šios amino rūgšties trūksta, kai nevalgoma baltyminio maisto. Tuomet sutrinka raumenų funkcija, pablogėja nervų sistemos veikla, vargina nemiga, tampa jautri, alergiška oda. Valino perdozavimo simptomai yra panašūs į trūkumo: odos jautrumas, emocinis nestabilumas, galvos skausmai. Sudaro 6,50 % visų esamų aminorūgščių.
Aminorūgštys panaudojamos tartum įvairių formų plytelės statant baltymą. Nebereikalingos ar su maistu gautos aminorūgštys gali būti panaudotos kaip kuras.
Žmogaus fiziologiniu požiūriu aminorūgštys skirstomos į tris grupes:
- nepakeičiamąsias. Šios aminorūgštys turi būti gaunamos su maistu, nes jos žmogaus organizme nesintetinamos arba sintetinami nepakankami jų kiekiai. Tai metioninas, valinas, treoninas, lizinas, triptofanas, fenilalaninas, leucinas, izoleucinas;
- dalinai nepakeičiamąsias. Šios aminorūgštys tampa nepakeičiamosiomis tik intensyvios baltymų biosintezės periodu, pvz., augant organizmui, sveikstant po ligų;
- pakeičiamąsias. Joms priklauso visos likusios iš 20 aminorūgštys, kurių negaunant su maistu organizmas kurį laiką sugeba pats jas sintetinti.
Informacijos šaltinis ” Wiki Aminorūgštys “